5B KLASĖS SUKURTOSE PASAKĖČIOSE GLŪDI IŠMINTIS

      Per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas 5b klasės mokiniai skaitė ir analizavo Ezopo, pasakėčios žanro pradininko, žymiausių lietuvių pasakėtininkų – K. Donelaičio, S.Stanevičiaus –  pasakėčias. Diskutavo apie pasakėčiose atskleidžiamas vertybes, žaismingai aptarė pasakėčių kilmę, struktūrą.

      Beje, puikias pasakėčias kūrė ir kuria ne tik žymūs autoriai, bet ir Vilkaviškio r. Kybartų „Saulės“ progimnazijos penktokai. Sukurtas pasakėčias mokiniai skaitė klasės draugams, rinko pačias gražiausias.

      Dalinamės, mieli skaitytojai, ir su Jumis penktokų sukurtose pasakėčiose glūdinčia išmintimi.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Ingrida Valaitienė

       VARLĖ PAŠAIPŪNĖ

        Tupi rupūžė ant kelmelio, žaidžia su telefonu. Atšokuoja varlė. Ji ima šaipytis iš rupūžės, kokia ji stora, negraži ir karpuota. Rupūžė nuliūsta, bet nieko neatsako. Varlė ir toliau šaiposi iš nelaimingosios. Savo kvarksėjimu ji patraukia pro šalį ėjusio jaunuolio dėmesį.

        – Kokia graži varlytė! Bus puikus delikatesas! – su prancūzišku akcentu šūkteli jaunuolis, čiumpa žalianugarę ir nusineša į savo restorano virtuvę.

        Šita pasakėčia moko, kad kitą skaudindamas laimingu nebūsi.

Dominykas Kriščiūnas, 5b klasė

      MEŠKA IR LIŪTAS

       Kartą meška sutiko liūtą. Ji mandagiai pasisveikino su juo, tačiau liūtas jai nieko neatsakė. Meška klausia:

       - Kodėl tu su manimi nepasisveikinai?

       - Nes su tokiomis storomis kaip tu aš nekalbu, – atsakė liūtas.

       Meška įsižeidė, ją labai  įskaudino liūto ištarti žodžiai. Namuose ji atsisakė maisto ir pradėjo gerti tik vandenį. Po kurio laiko meška sulyso. Netikėtai miške ji vėl sutiko liūtą ir pasisveikino, bet liūtas tylėjo ir šįkart. Meška vėl klausia:

     – Kodėl tyli? Kas vėl ne taip?

     - Su tokiomis liesomis kaip tu aš nekalbu, – pasipūtęs atšovė liūtas.

  Kad ir koks tu bebūtum, vis tiek visiems neįtiksi.

Agnė Bylaitė, 5b klasė       

      DRĄSI ŠIRDIS

      Kartą gyveno mergaitė, vardu Ema. Vieną dieną namuose kilo didžiulis gaisras ir mergaitė apdegė veidą. Vaikai, gyvenantys toje pačioje gatvėje, dažnai tyčiodavosi iš Emos ir vadindavo pabaisa, dėl to ji niekada neidavo į lauką nei žaisti, nei pasivaikščioti.   

      Vieną dieną Ema, kaip įprastai, pro savo kambario langą stebėjo kieme žaidžiančius gatvės vaikus. Staiga iš kažkur netikėtai atbėgo šuo ir užpuolė mergaitę.   Visi vaikai klykdami iš išgąsčio išsibėgiojo palikdami nelaimėlę vieną grumtis su piktu šunimi. Ema pamačiusi, kad niekas nepadeda užpultajai mergaitei, čiupo kampe stovėjusį šepetį,  išbėgo laukan ir nuvijo šunį. Nuo tos akimirkos abi mergaitės tapo geriausiomis draugėmis.

     Ši pasakėčia pamoko, kad svarbu ne graži išvaizda, o gera ir drąsi širdis.

Urtė Grigutytė, 5b klasė

      NETIKRI DRAUGAI

      Penktoje klasėje mokėsi dvi geriausios draugės – Austėja ir Monika. Monika labai mėgo fotografuoti ir filmuoti save. Vieną dieną ji nusifilmavo ir vaizdo įrašą išplatino internete. Mergaitė greitai išpopuliarėjo ir tapo socialinių tinklų žvaigžde. Monika vis rečiau susitikdavo su savo geriausia drauge Austėja, netrukus visiškai ją pamiršo. Mergaitė draugavo tik su internetiniais draugais. Austėja jautėsi atstumta ir mokykloje viena leido laiką.

      Kartą Monikai nutiko nelaimė ir ji prarado visus internetinius draugus. Buvusi geriausia draugė Austėja taip pat nedraugavo su Monika.

      Ši istorija pamoko, kad reikia vertinti tikrus draugus. Ne be reikalo  liaudies patarlė byloja: „Nemesk kelio dėl takelio“.    

Vesta Vilčinskaitė, 5b klasė